rėpsoti

rėpsóti, rė̃pso, -ójo intr. menk. 1. K, I, DŽ, Kv išdrikusiam, išsikėtusiam gulėti, sėdėti, stovėti, būti be darbo, bambsoti: Piršlys rė̃pso užstalė[je] prieš pakorimą J. Nei jis niekur eina, nei nieko, tik atsisėdęs ant suolo rė̃pso Lkš. Visi dirba kruta, o jis rė̃pso sau i pypkį rūko Jrb. Ans daugiau nieko nežino, kaip tik pasiėsti i pri pečiaus par dienas rėpsóti Vvr. Ko tu ten rėpsaĩ, tinginio kavalke! Lzd. Toks ištižęs žmogus kai kerplėša atsirėmęs rė̃pso Erž. Aludėj visi prisigėrę rėpsójo Varn. Girtas kai kiaulė, patorė[je] i rė̃pso Vdk. Apsiželdinsiu barzdą, tai manęs bijos, manys, kad velnias te[n] rė̃pso Skr. Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos! Žem. Varlė rėpsojo išdidi, išsiskėtus patogiai ant didelio lapo Mš. Ko rėpsai kap senas kelmas?! Al. Rė̃pso kaip pelų maišas Vžns. I rė̃pso kaip rupūžė rakando[je] be darbo Lkv. Ir rė̃pso kaip pelėda ant tvoros Up. Rė̃pso kap kelmas i nesijudina Gs. Rė̃pso kaip biesas ropėse Als. ║ tūnoti, kiūtoti, tupėti: Vyras arklius gano, ji ir rė̃pso pas jį Skr. Įsikraustė boba į vežimą ir rė̃pso Jrb. Vėžys įsikasa į juodmolį ir rė̃pso Gl. Štiš! Jau an kresčio rėpsóti turit! Žr. ^ Boba rė̃pso, bamba vėpso, aplinkui veselija (bičių avilys) Grš. 2. R337, MŽ451, N užimti vietą išsiskėtus, riogsoti, stūksoti, kyšoti: Ant kalvos rė̃pso malūnas Jrb. Kas čia koks gremėzdas rė̃pso Mrj. Pamušti tankai rėpso pakrypę ant šono J.Marc. Akmuo rė̃pso vidury kelio – nei pro jį praeit gali, nei ką Lkš. Čia akmenys ir plytos rėpsójo Pjv. Stagarai apkežusių medžių rėpso V.Piet. Sunkus apima tūžmas, regint rėpsančius iš žemės išverstus kelmus rš. Užkalsim langus, o ar tas namas taip negal rėpsót per žiemą? Snt. Kalnas ant pievų lygumos rėpso BsV160. Žvaigždės ant dangaus rė̃pso KlvrŽ. Plikais, raukšlėtais šonais rėpsojo kalnų šlaitai rš. Ūsai kaip gera šluopta rė̃pso panosėj Alvt. Rėpso ausys kaip torielkos LTR(Vv). ^ Ragučiai kyšojo, barzdelė rėpsojo, vietoj kvepalo – smirdėjo (ožys) LTR(Erž). \ rėpsoti; išrėpsoti; prarėpsoti